Comments (4)

By aprile, 2011 spalio 9 22:33

Ar dažnai susimąstome apie mirtį? Ką darytum, jei tau liktų gyventi viena diena, savaitė ar keli mėnesiai? Savaitgalį pažiūrėjau du filmus šia tema ir susimąsčiau apie tai. Rodos dažnai girdime posakį “Gyvenk šia diena”, tačiau taip nesielgiame. Nuolat kuriame ateities planus, kažką atidedame kitai dienai, kažkur skubame, bet, ar bent kiek susimąstome, kad gal to rytojaus galime ir nesulaukti, kad gal šiandien gyvename paskutinę savo dieną. Ar žinodami, kiek laiko mums liko gyventi, gyventume kitaip? Jei taip, tai kodėl taip negyvename nuolat? Kas mus stabdo, kas mus sulaiko? Ar žmogus apskritai pajėgus priimti mintį, kad jis čia tik laikinai, kad nežino ateities, kad nežino, kiek jis dar bus šiame pasaulyje, ir kad visas svajones ir norus turi įgyvendinti dabar, o ne kažkada ateityje? Atrodo, kad mus galbūt stabdo pareigos, atsakomybė, įsipareigojimai, racionalus protas, verčiantis galvoti apie ateitį, pasirūpinti savimi ir kitais ateityje. Rodos tai teisinga, bet ar kartais ne per daug tam aukojame? Ar įmanoma suderinti tai su gyvenimu šia diena, šia minute? Karts nuo karto susimąstai apie gyvenimo laikinumą, pasižadėjęs neatidėlioti kai kurių dalykų rytdienai, įgyvendinti kažką mielo, ką vis atidėlioji, bet po to viskas pasimiršta ir gyveni taip lyg dar visas gyvenimas prieš akis. Gyveni, kol vėl apie tai nesusimąstai. Kartais tai priverčia padaryti įvairūs kritiniai gyvenimo momentai, kartais išgirsta istorija, kartais filmas ar kt. dalykai. Tuomet atrodo, kad gal išvyktum į kraštą, kurį visada svajojai aplankyti, įgyvendintum vaikystės svajonę, gal pakeistum profesiją, gyvenimo būdą, susitiktum su žmogumi, kurio seniai nematei, galbūt su kažkuo susitaikytum, kažkam atleistum ir t.t. Kiekvienas žmogus sugalvotų begalę dalykų. Bet ar tikrai įmanoma gyventi dabartimi, šia diena? Ir kaip tai daryti? Ar kuris nors iš jūsų taip gyvena?

Comments (3)

By aprile, 2011 rugsėjo 20 7:59

Patinka tyla rytais, kai dar miega ne tik žmonės, bet ir gamta, daiktai, baldai, indai. Šiandien į darbą atvažiavau keliom valandom anksčiau nei reikėtų, ne tik dėl darbų, kurių šiek tiek prisikaupė, bet ir dėl to, kad tiesiog tai laikas, kurį galiu praleisti su savimi, skirti laiko savo mintims, apmąstymams, užrašams. Kartais taip gera pasimėgauti tyla, panirti į ją, jos klausytis. Skirti laiko sau reikėtų dažniau, tik to laiko nuolat atrodo per maža, o dar susirasti kamputį, kur pabūtum viena irgi ne visada pavyksta, bet jei taip nutinka, tai tiesiog gera

Komentarai išjungti - Iššūkis sau

By aprile, 2011 rugsėjo 7 16:49

Sekmadienio vėlyvą vakarą kažkaip netikėtai sugalvojau, kad galėčiau pamokyti sesę ir draugę anglų kalbos, kurios jos abi nemoka. Sesė vis pakalba, kad gal reiktų lankyti anglų kalbos kursus, bet vis neprisiruošia eiti. Tad gavusi jų sutikimą ir norą mokytis, su didžiausiu malonumu pradėjau žiūrėt, ar turiu namuose dar kokių vadovėlių, nuo ko galėčiau pradėti mokytojauti. Suradau seną anglų kalbos gramatikos knygą pradedantiesiems, nuorodų internete, pradėjau rašyt abėcėlę, žodžius, jų tarimą, reikšmes, kuriuos jos turės išmokti, akd galėtume imti kalbėti ri atlikti įvairius pratimus. Entuziazmo turiu, tik mokyti kažką kitą man rodos ne kiekvienas gali, tuo labiau išaiškinti, kad suprastų, kas, kodėl ir kaip, bet tikiuosi, jog man pavyks. Dabar laukiu savo pirmosios pamokos, kurios metu galėsiu pasidalinti savo žiniomis ir džiaugtis, jog galiu padėti kitiems

Comments (3)

By aprile, 2011 rugpjūčio 25 20:44

Dažnai girdime klausimą: „Kaip gyveni?“, tačiau kaip dažnai atsakome į jį nuoširdžiai. Paklausiau savęs: „Kaip aš gyvenu?“, bet konkretaus atsakymo negalėjau surasti. Jaučiu, jog gyvenime kažko trūksta, kad galėčiau atsakyti: „Gyvenu puikiai“ ar „Nuostabiai“. Rodos stengiuosi daryti, kas patinka ir miela, kas suteikia gerų emocijų ir tikrai gyvenime yra gražių akimirkų, bet vis dėlto kažko trūksta, tik niekaip nesuprantu ko. Kartais gyvenimas atrodo lyg kokia iliuzija ar įsimintinos akimirkos, po kurių vėliau susimąstau: „…ir vis dėlto, kodėl aš esu čia, ką aš čia veikiu?“. Karts nuo karto pasižadu sau, kaip nesielgti, kokias savybes taisyti, svarstau, kokia norėčiau ir galėčiau būti, bet dažnai tai baigiasi tik mano pamąstymais. Kažkur susvyruoju, kažkur užsiliepsnoju, bet vėl nuslūgstu ir rusenu. Taip ir neapsistoju ties vienu dalyku, nepasisprendžiu, kur link eiti, nejaučiu užtikrintumo. Būna dienų, kai rodos žinau, ko noriu ir turiu gyvenimo vaizdą, bet praeina kelios dienos ar savaitė ir tas vaizdas, gimęs užsidegimas kažkur išnyksta, atsiranda netikrumas ar kiti norai. Kartais tai nervina, atsibosta, bet vis tikiuosi, kad vieną dieną pajausiu ir suprasiu, ko trūksta mano gyvenime. Dabar gyvenime rodos plaukiu pasroviui, stengiuosi būti rami, nekamuoti savęs mintimis, kad nežinau, ko noriu iš gyvenimo. Tiesiog tikiuos, kad kaip nors gal viskas susidėlios į savo vietas, nors iš kitos pusės manau, kad būtina kažko imtis ir žengti naują žingsnį, kad atrasčiau save. Pati jaučiu, kad kartais mano mintys prieštarauja viena kitai – vėl abejojimas ir neapsisprendimas, kurios mintys man priimtinesnės. Ech… kartais tai jau juokinga, bet tokia jau šiuo metu aš esu… Ieškanti ir plaukianti pasroviui, apsisprendusi ir abejojanti, besidžiaugianti ir nerimaujanti… tačiau tuo pačiu ir gyvenanti

Comments (1)

By aprile, 2011 rugpjūčio 16 20:11

Vakaras. Greitai temsta. Šviesiam žydro dangaus fone tamsių debesų pakraščiai dega raudoniu, nors saulės jau nematyti. Kažkur toli matyti žaibų blyksniai. Laukai, pievos pamažu skęsta baltuose tiršto rūko pataluose. Gamta ruošiasi miegui. Tvyro ramybė. Mes su drauge tylios greitkeliu važiuojame namo. Automobilyje per radiją groja sena gera muzika. Stebėdamos nuostabų vaizdą pagalvojame, kaip gražu ir gera. Buvo smagi diena, tad mintyse dar persuku gražiausius jos momentus. Jauki akimirka. Trokštu, kad ji nesibaigtų, kad galėtume taip važiuoti ir važiuoti, kad nesvarbu, koks galutinis kelionės tikslas. Tiesiog taip gera ir nesinori to trikdyti… Akimirkos tokios trumpos ir trapios, tad verta jomis pasidžiaugti ir jas branginti.