Gyvenimas šia diena
Ar dažnai susimąstome apie mirtį? Ką darytum, jei tau liktų gyventi viena diena, savaitė ar keli mėnesiai? Savaitgalį pažiūrėjau du filmus šia tema ir susimąsčiau apie tai. Rodos dažnai girdime posakį “Gyvenk šia diena”, tačiau taip nesielgiame. Nuolat kuriame ateities planus, kažką atidedame kitai dienai, kažkur skubame, bet, ar bent kiek susimąstome, kad gal to rytojaus galime ir nesulaukti, kad gal šiandien gyvename paskutinę savo dieną. Ar žinodami, kiek laiko mums liko gyventi, gyventume kitaip? Jei taip, tai kodėl taip negyvename nuolat? Kas mus stabdo, kas mus sulaiko? Ar žmogus apskritai pajėgus priimti mintį, kad jis čia tik laikinai, kad nežino ateities, kad nežino, kiek jis dar bus šiame pasaulyje, ir kad visas svajones ir norus turi įgyvendinti dabar, o ne kažkada ateityje? Atrodo, kad mus galbūt stabdo pareigos, atsakomybė, įsipareigojimai, racionalus protas, verčiantis galvoti apie ateitį, pasirūpinti savimi ir kitais ateityje. Rodos tai teisinga, bet ar kartais ne per daug tam aukojame? Ar įmanoma suderinti tai su gyvenimu šia diena, šia minute? Karts nuo karto susimąstai apie gyvenimo laikinumą, pasižadėjęs neatidėlioti kai kurių dalykų rytdienai, įgyvendinti kažką mielo, ką vis atidėlioji, bet po to viskas pasimiršta ir gyveni taip lyg dar visas gyvenimas prieš akis. Gyveni, kol vėl apie tai nesusimąstai. Kartais tai priverčia padaryti įvairūs kritiniai gyvenimo momentai, kartais išgirsta istorija, kartais filmas ar kt. dalykai. Tuomet atrodo, kad gal išvyktum į kraštą, kurį visada svajojai aplankyti, įgyvendintum vaikystės svajonę, gal pakeistum profesiją, gyvenimo būdą, susitiktum su žmogumi, kurio seniai nematei, galbūt su kažkuo susitaikytum, kažkam atleistum ir t.t. Kiekvienas žmogus sugalvotų begalę dalykų. Bet ar tikrai įmanoma gyventi dabartimi, šia diena? Ir kaip tai daryti? Ar kuris nors iš jūsų taip gyvena?
Themocracy
aš, matyt, taip ir neišmokau taip gyventi….
Dar yra laiko išmokti
matyt nera mokytojų, o pas sau mokytojas esu ne koks
O jei ta diena pasitaiko nekokia? Užtat praverčia šviesūs prisiminimai, gal gražūs ateities planai. Gal ne veltui atmintis žmogui, nes supranti, kad gal tiesiog diena tokia, o ne visas gyvenimas niekam tikęs, išmoksti skirti laikinus nesklandumus nuo svarbesnių dalykų…Kita vertus, išmokti neatidėlioti gyvenimo ir išmokti būti šioje akimirkoje yra menas, kurio mokomasi visą gyvenimą. Padeda meditacija, kad ir tiesiog stengtis išvalyti mintis, apie nieką negalvoti, nusiraminti bent 15 min. per dieną, tai šiais skubėjimo laikais jau daug. O šiaip, mes visi kartais paklajojam praeityje, svajojam apie tai, kas galėtų būt…ir tai normalu, svarbu nepamiršti grįžti į realybę