Tyla
Patinka tyla rytais, kai dar miega ne tik žmonės, bet ir gamta, daiktai, baldai, indai. Šiandien į darbą atvažiavau keliom valandom anksčiau nei reikėtų, ne tik dėl darbų, kurių šiek tiek prisikaupė, bet ir dėl to, kad tiesiog tai laikas, kurį galiu praleisti su savimi, skirti laiko savo mintims, apmąstymams, užrašams. Kartais taip gera pasimėgauti tyla, panirti į ją, jos klausytis. Skirti laiko sau reikėtų dažniau, tik to laiko nuolat atrodo per maža, o dar susirasti kamputį, kur pabūtum viena irgi ne visada pavyksta, bet jei taip nutinka, tai tiesiog gera 
Themocracy
o as daznai jau pavargstu nuo saves…nenoriu buti su savimi, nenoriu ir viskas…
Tyla yra būtinybė, nes jei kurį laiką jos negauni, net jei to nepsatebi, labai pavargsti…Gyvenam triukšmingoj aplinkoj ir net nepastebim, kiek aplink dirgiklių, kurie nevisad malonūs ausiai…O japonai turi įsirengę būstuos net specialius daviklius, kurie pradeda pypti, kai pasidaro pernelyg triukšminga. Ir šiaip, triukšmas sukelia stresą, trumpina gyvenimą…Kita vertus, spengianti tyla per ilgai gali veikti depresiškai, žodžiu, pusiausvyra turi būt
Tiesa, kad kartais tyla atrodo spengianti ir neigiamai veikianti, tad tikrai būtina atrasti pusiausvyrą. Kartais po visos triukšmingos, dirginančios dienos, labai gera bent keletą minučių pabūti tyliai ir ramiai, kad nusiramintum ir susikauptum. Man retai, kada tenka pabūti vienai tyliai, nes darbe kasdien susiduriu su žmonėmis, įvairiomis problemomis, o namie irgi šeiminykščiai zuja
Dėl to turbūt ir gera, kai galiu pasilikti su savimi tyloje 