Kaip gyvenu?
Dažnai girdime klausimą: „Kaip gyveni?“, tačiau kaip dažnai atsakome į jį nuoširdžiai. Paklausiau savęs: „Kaip aš gyvenu?“, bet konkretaus atsakymo negalėjau surasti. Jaučiu, jog gyvenime kažko trūksta, kad galėčiau atsakyti: „Gyvenu puikiai“ ar „Nuostabiai“. Rodos stengiuosi daryti, kas patinka ir miela, kas suteikia gerų emocijų ir tikrai gyvenime yra gražių akimirkų, bet vis dėlto kažko trūksta, tik niekaip nesuprantu ko. Kartais gyvenimas atrodo lyg kokia iliuzija ar įsimintinos akimirkos, po kurių vėliau susimąstau: „…ir vis dėlto, kodėl aš esu čia, ką aš čia veikiu?“. Karts nuo karto pasižadu sau, kaip nesielgti, kokias savybes taisyti, svarstau, kokia norėčiau ir galėčiau būti, bet dažnai tai baigiasi tik mano pamąstymais. Kažkur susvyruoju, kažkur užsiliepsnoju, bet vėl nuslūgstu ir rusenu. Taip ir neapsistoju ties vienu dalyku, nepasisprendžiu, kur link eiti, nejaučiu užtikrintumo. Būna dienų, kai rodos žinau, ko noriu ir turiu gyvenimo vaizdą, bet praeina kelios dienos ar savaitė ir tas vaizdas, gimęs užsidegimas kažkur išnyksta, atsiranda netikrumas ar kiti norai. Kartais tai nervina, atsibosta, bet vis tikiuosi, kad vieną dieną pajausiu ir suprasiu, ko trūksta mano gyvenime. Dabar gyvenime rodos plaukiu pasroviui, stengiuosi būti rami, nekamuoti savęs mintimis, kad nežinau, ko noriu iš gyvenimo. Tiesiog tikiuos, kad kaip nors gal viskas susidėlios į savo vietas, nors iš kitos pusės manau, kad būtina kažko imtis ir žengti naują žingsnį, kad atrasčiau save. Pati jaučiu, kad kartais mano mintys prieštarauja viena kitai – vėl abejojimas ir neapsisprendimas, kurios mintys man priimtinesnės. Ech… kartais tai jau juokinga, bet tokia jau šiuo metu aš esu… Ieškanti ir plaukianti pasroviui, apsisprendusi ir abejojanti, besidžiaugianti ir nerimaujanti… tačiau tuo pačiu ir gyvenanti 
Themocracy
tiesiog gyveni, Aprile – mąstai, ieškai, svajoji…
Svarbiausia, kad ieškai. Kaip būtų nuobodu, jeigu būtume save pilnai atradę…Taip, kad net galėtume pasakyti, aš esu tas ar anas. Jokios intrigos. O dabar turi progą save nustebinti. Niekada nežinai, kokie talentai tavyje slypi. Kita vertus, įdedant daugiau pastangų, galbūt dažniau gaudant pasitaikiusias progas, išbandant ką nors naujo tikrai galima atrasti savyje kažką netikėto, naujomis spalvomis nutapyti savo vidinį paveikslą…Juk pasaulis toks didelis, dar tiek dalykų laukia savo atradimo, kad mažų mažiausiai šimtą metų galima įdomiai gyventi. Pavyzdžiui, galima užsibrėžti kiekvieną mėnesį, o gal net savaitę išbandyti ką nors naujo, nugalėti įsisenėjusią baimę, įgyvendinti norą iš svajonių sąrašo…Nebūtina matyti viso kelio priešaky, užtenka vieno žingsnio. Svarbiausia, į priekį. Save sukuriame patys. O abejoti ir klysti taip žmogiška…;)
Ačiū už padrąsinančius žodžius ir patarimus:)