Apie gyvenimo prasmę
Comments (7) Viktoro Franklio, garsaus Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesoriaus, psichoterapeuto ir pasaulinio garso mąstytojo, mintys:
Taigi gyventi – vadinasi, imtis atsakomybės teisingai atsakant į gyvenimo klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda. Šis reikalavimas, o kartu su juo ir būties prasmė yra skirtingi kiekvienam žmogui kiekvieną akimirką. Todėl neįmanoma nurodyti bendros žmogaus gyvenimo prasmės, neįmanoma į klausimą apie prasmę atsakyti apskritai. Mūsų aptariamas „gyvenimas“ nėra kažkas miglota, šis gyvenimas kas kartą yra labai konkretus, jo keliami reikalavimai mums taip pat labai konkretūs. Kaip tik šis konkretumas ir nulemia žmogaus likimą. Nevalia lyginti vieno žmogaus su kitu, vieno likimo su kitu – nes aplinkybės nesikartoja, ir kas kartą žmogus kviečiamas elgtis kitaip. Kartais jis privalo veikti, taigi veiksmu formuoti savo likimą, kartais turi pasinaudoti proga ir realizuoti vertybių galimybes išgyvendamas, o kartais reikia tiesiog paklusti likimui. Tačiau kiekviena situacija visuomet yra vienintelė ir nepakartojama, visuomet yra tik vienintelis – teisingas – „atsakymas“ į joje glūdintį klausimą.
Tad žmogus, kuriam jo konkretus likimas skiria kančią, privalo žiūrėti į ją kaip į užduotį – visiškai unikalią užduotį. Net kentėdamas žmogus turi įsisąmoninti esąs vienintelis ir nepakartojamas visatoje – su savo skaudžiu likimu. Niekas negali jo pakeisti, niekas už jį neatkentės jo kančios. Kaip jis, šio likimo palytėtas, neša savo naštą – štai kur dabar slypi vienintelė nepakartojamos pasiekos galimybė.
Juk gyvenimo prasmė vis kitokia priklausomai nuo žmogaus, nuo kiekvienos jo dienos ir valandos. Tad svarbu ne gyvenimo prasmė apskritai, o kurio nors asmens gyvenimo prasmė. Svarstyti šį klausimą bendrais žodžiais būtų tas pats, kaip šachmatų čempionui užduoti klausimą: „Pasakykite, pone, koks yra geriausias ėjimas pasaulyje?“ Tiesiog nėra ir negali būti gero ar geriausio ėjimo atsajai nuo konkretaus žaidimo ir individualios varžovo asmenybės. Tas pats taikytina žmogaus egzistencijai. Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Taigi kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti.
Kadangi kiekviena gyvenimo situacija yra tarsi iššūkis žmogui ir iškelia jam problemą, gyvenimo prasmės klausimą faktiškai galima apsukti. Žmogus turėtų ne klausti, kokia gyvenimo prasmė, o veikiau pripažinti, jog šis klausimas jam užduodamas. Trumpai tariant, kiekvieną žmogų klausinėja gyvenimas; ir jis gyvenimui gali atsakyti tik prisiimdamas atsakomybę už savo paties gyvenimą; gyvenimui jis gali atsakyti tik už jį būdamas atsakingas. Taigi, pasak logoterapijos, žmogaus egzistencijos prasmė – jo atsakomybė.
Pasak logoterapijos, gyvenimo prasmę galime atrasti trimis skirtingais būdais: 1) kurdami arba nuveikdami darbą; 2) ką nors patirdami arba ką nors sutikdami; 3) priimdami nuostatą neišvengiamos kančios atžvilgiu.
Themocracy
