Esi tarp žmonių, bet nesijauti tos draugijos ar to susibūrimo dalimi. Elgiesi mandagiai, juokauji, bet nesupranti, ką čia darai. Giliai viduje žinai, kad tai ne tavo aplinka, kad tu turbūt niekada negalėsi jaustis artima tiems žmonėms. Rodos per didelis atotrūkis tarp tavosios ir kitų tave supančių žmonių pasaulėžiūros. Ir susimąstai, kodėl tiek nedaug žmonių, kurie tau artimi savo vidiniu pasauliu. Kodėl taip skiriesi nuo kitų? Nemanai, kad tai blogai, bet kartais dėl to tikrai pasijauti „netokia“ ir svetima. O juk gyvenime tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose, kurių metu supranti, kad tu čia visai netinki, kad esi tarsi visai iš kito pasaulio. Ir juose elgiesi korektiškai, laikaisi mandagumo taisyklių, o viduje taip vieniša, rodos kur kas maloniau būtų klaidžioti vienai gatvėmis, taip būnant su savimi ir jaučiantis kur kas smagiau. Argi ne keisti tie jausmai? Tuomet supranti, kad turi tiesiog ieškoti savos aplinkos, laukti, kol kada nors sutiksi daugiau panašių į save žmonių. Kartais užduodi klausimus: „Kas tu esi?“, „Kodėl tu tokia kitokia?“, „Kodėl nesi tokia, kokios tikis aplinkiniai ir negyveni taip, kaip rodos kitiems?“. Ir pagalvoji, gal tu kaip neprinokęs obuolys, nukritęs nuo obels, kuris jau niekada nebeprinoks kaip kiti obuoliai… Bet.. tai tavo kelias ir priimi situaciją tokią, kokia ji yra, nes tu esi „tokia“…
„Oda, kurioje gyvenu“ („The Skin I Live In“, 2011 m.) – tai žymiausio šiuolaikinio Ispanijos kino kūrėjo Pedro Almodovaro intriguojanti, sukrečianti drama. Plastinės chirurgijos specialistas Roberto Ledgardo gyvenimas pilnas daugybės išgyvenimų ir paslapčių. Jis prarado žmoną ir dukrą, o savo namuose laiko įkalintą jauną merginą, vardu Vera, kuriai nėra abejingas. Verai buvo atliktos įvairios plastinės operacijos, tačiau ji nėra laiminga ir nori mirti. Viskas pasikeičia po įsilaužimo į namus, kai po dramatiškų įvykių Vera išsilaisvina iš savojo kalėjimo ir pradeda gyventi kartu su Robertu. Tačiau senos paslaptys ir kerštas neleidžia ramiai gyventi. Originalus, įdomus, priverčiantis susimąstyti filmas. Pagrindinė istorijos mintis – kad ir kaip pakeistum žmogaus išorę, jo vidaus nepakeisi. Svarbiausia yra išsaugoti savo vidinį pasaulį, patį „save“.
Kriminalinė tikrais įvykiais paremta drama „Geri vyrukai“ („Goodfellas“, 1990 m.) pasakoja apie mafijos gyvenimą. Istorija sukasi apie Henrį Hilą, kuris jau nuo paauglystės įsitraukė į mafijos gyvenimą ir pamažu tapo vienu svarbiausių narių. Iš pradžių buvę paprasti nusikaltėliai Henris ir kiti jo draugai netrukus tampa žudikais, o ir jų pačių tarpe pamažu auga nepasitikėjimas vienas kitu. Puikus, gana senas, įdomus filmas su daug veiksmo ir įvykių.
Intriguojanti mokslinė drama „Dvylika beždžionių“ („Twelve Monkeys“, 1995 m.) pasakoja apie Koulą, visų laikomą bepročiu. Atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje Koulas visiems pasakoja apie būsimą ateitį – kad žmonija išnyks, nes jis pats atvykęs iš ateities. Kiek vėliau psichiatrė Reili pradeda suvokti, jog galbūt Koulo pasakojimuose yra tiesos, kuria jai pačiai sunku patikėti. Įdomus, nenuobodus ir mįslingas filmas, kurio metu reikia nemažai pamąstyti, kad viską suvoktum. Puiki aktorių vaidyba, filmo mintis, tik istorijos pabaiga paliko keletą klausimų apmąstymui.
Tamsiais vakarais audi
Tviskančias svajones,
Kur niekuomet neliūdi
Pasaulyje žmonės.
Akis užmerkus regi
Laimės vandenyną,
Prie kurio krantų renki
Spindintį žvaigždyną.
Kaip paukštis skrieji lengvai
Per didį pasaulį,
Kur plaukia balti laivai
Į pasakų šalį.
Ten tyrą širdį randi,
Tiek amžių ieškotą.
Svaigiam glėby pajunti,
Suradusi uostą.
Comments (1) 
Esi tarp žmonių, bet nesijauti tos draugijos ar to susibūrimo dalimi. Elgiesi mandagiai, juokauji, bet nesupranti, ką čia darai. Giliai viduje žinai, kad tai ne tavo aplinka, kad tu turbūt niekada negalėsi jaustis artima tiems žmonėms. Rodos per didelis atotrūkis tarp tavosios ir kitų tave supančių žmonių pasaulėžiūros. Ir susimąstai, kodėl tiek nedaug žmonių, kurie tau artimi savo vidiniu pasauliu. Kodėl taip skiriesi nuo kitų? Nemanai, kad tai blogai, bet kartais dėl to tikrai pasijauti „netokia“ ir svetima. O juk gyvenime tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose, kurių metu supranti, kad tu čia visai netinki, kad esi tarsi visai iš kito pasaulio. Ir juose elgiesi korektiškai, laikaisi mandagumo taisyklių, o viduje taip vieniša, rodos kur kas maloniau būtų klaidžioti vienai gatvėmis, taip būnant su savimi ir jaučiantis kur kas smagiau. Argi ne keisti tie jausmai? Tuomet supranti, kad turi tiesiog ieškoti savos aplinkos, laukti, kol kada nors sutiksi daugiau panašių į save žmonių. Kartais užduodi klausimus: „Kas tu esi?“, „Kodėl tu tokia kitokia?“, „Kodėl nesi tokia, kokios tikis aplinkiniai ir negyveni taip, kaip rodos kitiems?“. Ir pagalvoji, gal tu kaip neprinokęs obuolys, nukritęs nuo obels, kuris jau niekada nebeprinoks kaip kiti obuoliai… Bet.. tai tavo kelias ir priimi situaciją tokią, kokia ji yra, nes tu esi „tokia“…
Themocracy