Komentarai išjungti - Būk pasikeitimu

By aprile, 2012 rugsėjo 27 9:12

Viena iš man itin patikusių citatų, kuri turėtų priversti susimąstyti.

„Be the change you want to see in the world.“ (Mahatma Gandhi)

Komentarai išjungti - Menas mylėti

By aprile, 2012 vasario 3 9:57

Keletas minčių iš Audronės Ilgevičienės knygos „Menas mylėti“

Jei tu mokėtum (mylėti), tavo širdis girdėtų, ką kalba jos širdis, tavo akys matytų, ką mato jos akys, tavo protas aprėptų tai, ką aprėpia josios protas. Tu įžvelgtum, kam galima padėti, o kam ne. Meilė – tai menas įžvelgti džiaugsmą ir Gėrį ten, kur jų niekas nemato, įžvelgti tikrąjį Grožį po skarmalais ir šiukšlėmis, pamatyti Šviesą ten, kur ji apgaubta tamsos ir padėti jai atsiskleisti. Tai ne tik menas visa tai išvysti, bet ir menas turinčiam parodyti, kad jis tai turi. Meilė  – tai Didžiosios Šviesos dalis, įžiebianti tikėjimo ir vilties kibirkštį ten, kur jos niekas nebelaukia ir nesitiki. Meilė – tai pasiaukojimas. Meilė – tai atsakomybė prieš Visatą ir savo sielą. Tokia atsakomybė niekada neleis apgaudinėti kito, sukčiauti, pykti ir teisti, kankinti ir keikti, rodyti savo ambicijas ir būti išdidžiam.

Dvasinė Širdis – tai vartai į Tiesą, Išmintį ir tikrąją Meilę. O vartai būna ir užverti ir atverti. Gali būti tik praverti. Prie jų nestovi sargai. Sargas čia vienintelis – mūsų sąmonė, t.y. tai kiek ji yra atsivėrusi. Plečiant sąmonę, veriasi ir tie vartai. Pirmasis Dvasinės Širdies atsivėrimo etapas – tai sąžinės budimas. Tai reiškia, jog turiu būti sąžiningas su savimi ir kitais. Melas ar įsivaizduojami vaidmenys, kuriuos mes sau gyvenime įsteigiame, trukdo praverti dvasinės širdies vartus. Jau nebekalbu apie melą savo sielai, kuri atėjo džiaugtis, mylėti ir daryti tai, ką ji turi čia padaryti. Deja, mes jai meluojame užsiimdami darbais, kurių nemėgstame, apsisupdami žmonėmis, su kuriais būti nenorime ir taip toliau. Tada jie pavargsta, serga, kankinasi. Elgdamasis pagal sielos šauksmą niekada nepervargsi ir būsi tiesiog laimingas. Nebūtina viską mesti. Žmogus tiesiog turi atrasti jėgų savyje priimti visa taip, kaip yra ir sugalvoti sau nors kokį pomėgį, nuo kurio jo širdis, tai yra siela, atsigautų. Po truputį viskas susidėlios savaime. Didžioji dalis žmonių kenčia, norėdami prievarta paskatinti aplinkybes, pagreitinti situacijas arba kankinasi, kad jie turi daryti tą, o ne ką kitą. Reiktų tiesiog keisti požiūrį, suvokiant, jog, jei dirbi tą darbą, tomis sąlygomis ir su tais žmonėmis, vadinasi tu dar neišmokai tų Visatos pamokų, kurias turėjai išmokti. Kai tu tai padarysi, viskas keisis, nes užduotis bus atlikta. Tai juk paprasčiausi Visatos dėsnis: viskas juda, niekas nestovi vietoje. Sąžinė – tai pripažinimas savęs ir kitų tokiais, kokie jie yra. Tai ne tik gerųjų, bet ir prastųjų savybių matymas. Fiziniu planu – tai atsakomybė už savo žodžius ir poelgius. Sąžiningas žmogus nemeluos, o geriau patylės, jei suvokia, kad jo atsakymas dar nereikalingas, laiku atiduos skolas, su namiškiais elgsis taip pat pagarbiai, kaip ir ne su tokiais artimais.

Antras dvasinės širdies atsivėrimo lygis gali būti pasiekiamas tik tada, kai žmogus supranta esąs Visatos dalelė, sraigtelis tame didžiuliame mechanizme. Vadinasi jis supranta, jog yra niekas. Jis – mažytis taškelis. Tačiau, kita vertus, kiekvienas taškelis būtinas, nes jis įeina į visumą su savo nepakartojama paskirtimi. Ir nesvarbu, ar tavo paskirtis būti kūrėju, ar griovėju, valdovu ar tiesiog motina. Svarbiausia, jog siela žino tą paskirtį, o protas neprieštarauja, taigi tu ją vykdai ir vykdai su džiaugsmu. Tada tu gerbi ir kito misiją, kito pasirinkimą, jo nuomonę, jo vienintelę teisybę, nes tavyje ima gesti ambicijos, išdidumas, pasipūtimas, nebesinori garsių vardų, nes supranti, jog tai tik tušti pavadinimai, kurie yra laikini ir reikalingi tik puikybei patenkinti. Tada leidi kitam būti savimi ir nemanai, jog tik tavo tiesa yra tiesa. Tada supranti, jog tiesų yra tiek, kiek žmonių, ir priimi visa tai ramiai.

Comments (1)

By aprile, 2011 lapkričio 28 22:00

„Labai išmintinga išlaikyti polinkį svajoti. Svajonės suteikia pasauliui įdomumą ir prasmę. Nuoseklios ir protingos svajonės tampa dar gražesnės, kai kuria realų pasaulį pagal savo paveikslą ir panašumą.“ (Anatolis Fransas)

Komentarai išjungti - Apie laikinumą

By aprile, 2011 gegužės 24 19:59

Iš knygos „Tibeto gyvenimo  ir mirties knyga”. Sogyalo Rinpoche žodžiai apie laikinumą:

 „Atrodo, kad mes visą gyvenimą skrendame lėktuvu per tamsius debesis ir audringus sūkurius, bet staiga lėktuvas šauna į viršų praskrisdamas pro juos į giedrą begalinį dangų. Mes laimingi ir pakylėti šio proveržio į naują laisvės matmenį. …Ir kai šis naujas suvokimas tampa vis aiškesnis ir vientisesnis, įvyksta tai, ką [senoviniai Hindu raštai] vadina „posūkiu sąmonės soste“: asmeninis, sąvokomis visiškai nenusakomas apreiškimas, kas mes esame, kodėl čia esame, ir kaip turėtume veikti. Visa tai „galiausiai reiškia naują gyvenimą, naują gimimą, galima sakyti, prisikėlimą“.“

Komentarai išjungti - Mes tik atsitiktinumai

By aprile, 2011 gegužės 8 9:07

Prieš kelias dienas, skaitydama knygą, radau įdomią mintį: „Mes tik atsitiktinumai, laukiantys, kad atsitiktume“ („We are accidents waiting to happen“). Kaip nurodyta knygoje tai žodžiai iš vienos grupės „Radiohead“ dainos.