Kaip gyvenu?
Dažnai girdime klausimą: „Kaip gyveni?“, tačiau kaip dažnai atsakome į jį nuoširdžiai. Paklausiau savęs: „Kaip aš gyvenu?“, bet konkretaus atsakymo negalėjau surasti. Jaučiu, jog gyvenime kažko trūksta, kad galėčiau atsakyti: „Gyvenu puikiai“ ar „Nuostabiai“. Rodos stengiuosi daryti, kas patinka ir miela, kas suteikia gerų emocijų ir tikrai gyvenime yra gražių akimirkų, bet vis dėlto kažko trūksta, tik niekaip nesuprantu ko. Kartais gyvenimas atrodo lyg kokia iliuzija ar įsimintinos akimirkos, po kurių vėliau susimąstau: „…ir vis dėlto, kodėl aš esu čia, ką aš čia veikiu?“. Karts nuo karto pasižadu sau, kaip nesielgti, kokias savybes taisyti, svarstau, kokia norėčiau ir galėčiau būti, bet dažnai tai baigiasi tik mano pamąstymais. Kažkur susvyruoju, kažkur užsiliepsnoju, bet vėl nuslūgstu ir rusenu. Taip ir neapsistoju ties vienu dalyku, nepasisprendžiu, kur link eiti, nejaučiu užtikrintumo. Būna dienų, kai rodos žinau, ko noriu ir turiu gyvenimo vaizdą, bet praeina kelios dienos ar savaitė ir tas vaizdas, gimęs užsidegimas kažkur išnyksta, atsiranda netikrumas ar kiti norai. Kartais tai nervina, atsibosta, bet vis tikiuosi, kad vieną dieną pajausiu ir suprasiu, ko trūksta mano gyvenime. Dabar gyvenime rodos plaukiu pasroviui, stengiuosi būti rami, nekamuoti savęs mintimis, kad nežinau, ko noriu iš gyvenimo. Tiesiog tikiuos, kad kaip nors gal viskas susidėlios į savo vietas, nors iš kitos pusės manau, kad būtina kažko imtis ir žengti naują žingsnį, kad atrasčiau save. Pati jaučiu, kad kartais mano mintys prieštarauja viena kitai – vėl abejojimas ir neapsisprendimas, kurios mintys man priimtinesnės. Ech… kartais tai jau juokinga, bet tokia jau šiuo metu aš esu… Ieškanti ir plaukianti pasroviui, apsisprendusi ir abejojanti, besidžiaugianti ir nerimaujanti… tačiau tuo pačiu ir gyvenanti