Vakaras. Greitai temsta. Šviesiam žydro dangaus fone tamsių debesų pakraščiai dega raudoniu, nors saulės jau nematyti. Kažkur toli matyti žaibų blyksniai. Laukai, pievos pamažu skęsta baltuose tiršto rūko pataluose. Gamta ruošiasi miegui. Tvyro ramybė. Mes su drauge tylios greitkeliu važiuojame namo. Automobilyje per radiją groja sena gera muzika. Stebėdamos nuostabų vaizdą pagalvojame, kaip gražu ir gera. Buvo smagi diena, tad mintyse dar persuku gražiausius jos momentus. Jauki akimirka. Trokštu, kad ji nesibaigtų, kad galėtume taip važiuoti ir važiuoti, kad nesvarbu, koks galutinis kelionės tikslas. Tiesiog taip gera ir nesinori to trikdyti… Akimirkos tokios trumpos ir trapios, tad verta jomis pasidžiaugti ir jas branginti.

One Response to “Kad nesibaigtų…”

1. Darius sako:

   2011 rugpjūčio 18 9:17

   tiesiog visą tai, visą tą ramybę pajaučiau ką tik…