Kaip gyventi gyvenimą?
Kaip atlaikyti priešišką požiūrį?
Kaip tikėti savimi?
Kaip nepalūžti?
Kaip išmokti džiaugtis?
Kur rasti ramybę?
Kur rasti drąsos pokyčiams?
Kaip pajausti gyvenimo prasmę?
Kaip išmesti savo baimes?
Kaip sukurti laimę
Kaip nekelti sau per didelių reikalavimų?
Kaip pakeisti save?
Jau laukiu atostogų, kurios prasidės nuo kitos savaitės. Beliko kelios dienos darbelyje ir susiruošti kelionei į Briuselį Su drauge beveik 5 dienas praleisim Belgijos sostinėje, kur galėsim su žemėlapiu rankose neskubėdamos klaidžioti senomis miesto gatvelėmis, gėrėtis nuostabiais pastatais, aplankyti svarbiausius miesto objektus, parkus, muziejus, paragauti belgiškų skanėstų ir tiesiog mėgautis akimirkomis. Tikiuosi pavyks vieną dieną skirti išvykai į Briugę – miestelį, primenantį Veneciją, ir ramiai paplaukioti kanalais, besižavint miesto vaizdais. Nusimato dar viena puiki kelionė
Vakar vakare sėdėjau balkone ir rašiau mintis dienoraštyje. Šalia gulėjo šuo. Buvo gaivus, vėsus ir malonus vakaras. Vėjas lengvai kedeno plaukus. Girdėjosi įvairiausi paukščių, kurie linksmai nardė danguje, balsai. Jų neužgožė net ir pravažiuojančių mašinų garsai. Trumpam aš tiesiog sėdėjau ir apie nieką nemąsčiau. Buvo gera mėgautis ta akimirka, pabūti toli nuo darbų ir žmonių šurmulio bei stebėti kas vyksta aplinkui. Kartais rodos reikia tiek nedaug…
Keista, bet kartais rodos pats pasaulis tave stumia į vienatvę tarsi sakydamas, kad turi pabūti viena su savimi, savo mintimis ir jausmais. Jei kiti nenori su tavimi būti ir bendrauti, juk jų nepriversi, o jei dar ir aplinkybės nesusiklosto palankiai… Tokiu atveju šį laiką turėčiau panaudoti sau, kad nuspręsčiau, ko imtis savo gyvenime, ko trokštu iš gyvenimo, ką norėčiau pasiekti ir t.t. Klausimų tikrai rasčiau nemažai, tik kartais visai nesinori į juos gilintis, norisi juos nustumti kuriam laikui į šalį, nors jie ir primena man apie save. Bet vis dėlto turbūt teks atsižvelgti į gyvenimo ženklus ir šį savaitgalį skirti sau pačiai, jei jau nepavyksta įgyvendinti norimų planų
Ar šiame pasaulyje dar yra vietos tyriems jausmams, tam, kas šventa ir tikra? Šiandien tiek pilna materializmo, prievartos, šiurkštumo, apgaulės ir t.t., kad rodos gražių jausmų likę visai nedaug. Pavargsti nuo kitų žmonių abejingumo, pamatai, kad nelikę artimų siejančių ryšių, ir taip apninka nusivylimas, liūdesys, vienatvė. Bet tai išgyvenęs vėl nori tikėti, kad bus geriau, kad gali būti geriau, kad dar egzistuoja kažkas šilo ir artimo, kad dar gali sulaukti nuoširdžių jausmų, kad žmonės yra geri ir kitiems linki tik gero. Gal tai ir atrodo naivu, bet norisi, kad taip būtų. Tačiau dažnai tenka nusivilti, mat realybė pasirodo esanti visai kitokia nei įsivaizduojamas pasaulis ar norai. Ir kur tada dėti tuos norus, kai žinai, kad jie neįvyks, bet tu vis tiek giliai širdyje tikiesi to sulaukti. Užmiršti? Sugalvoti kitus norus? O kas jei norisi visai paprastų dalykų – artimesnio bendravimo su žmonėmis, nuo ko priklauso tavo laimės pojūtis? Būna, kad pasijunti vienišas ir tarp žmonių, nes tu nemąstai kaip jie, skiriasi ir norai, pasaulėžiūra, būdas, o kartais atrodo, kad esi apskritai per daug skirtingas žmogus ir nežinai, ką su tuo daryti, nes tarsi netinki pasauliui. Tad nešiojies tai savyje, užsklendęs jausmus giliai ir bijai, kad pats gali jų netekti. Ar teko kada tai patirti? Nepaisant visko, giliai širdyje rusena viltis, kad sutiksi panašų sielos žmogų, su kuriuo galėsi pasidalinti savo gražiausiais jausmais ir sulauksi atsako.