Kartais taip visi skubame, lekiame, nematome, nesusimąstome. Vis greityn ir greityn. Rodos laikas išsisklaido kaip smėlio dulkės ir vis jo maža. Taip norisi sustoti, sustabdyti laiką, gyvenimą ir pasakyti: „Palauk manęs. Man reikia atsikvėpti“. Būna akimirkų, kai norisi spragtelt pirštais ir lyg kokiai fėjai iš pasakų stebuklingai sustabdyti laiką, triukšmą, chaosą… Norisi pabūti tyloje be jokių minčių, jausmų, išvalyti savo galvą nuo visko. Norisi tiesiog ištirpti toje akimirkoje, kai aplink tik ramybė ir tyla, pasinerti į ją giliai ir vėl sugrįžti į gyvenimą su nauja energija, nauju suvokimu, naujais atradimais, potyriais. Norisi jausti, kad gyvenu, kad esu reikalinga, kad turiu čia savo paskirtį…

Comments are closed