Komentarai išjungti - Sviestiniai sausainiai

By aprile, 2012 vasario 5 17:25

150 g šalto sviesto,
125 g cukraus pudros,
1 kiaušinis,
0,5 citrinos žievelės,
250 g miltų,
1 a.š. cinamono,
0,5 a.š. gvazdikėlių,
0,5 a.š. kardamono,
0,5 a.š. malto muskato
Aptepimui:
2-3 šaukštai citrinos sulčių,
125 g cukraus pudros

Sviestą supjaustyti nedideliais kubeliais ir kartu su cukraus pudra sumaišyti maišytuvu-blenderiu. Į masę įmušti kiaušinį, sudėti citrinos žievelę, prieskonius ir dar kartą viską gerai suplakti blenderiu. Po to į gautą tešlą dėti miltus ir suminkyti į kietą tešlą, kurią suvyniojus į maistinę plėvelę palaikyti šaldytuve 1 valandą. Įkaitinti orkaitę iki 180⁰ C temepratūros. Ant pamiltuoto stalviršio iškočioti apie 3 mm storio lakštą, formele išspausti sausainius, dėti juos į skardą ir kepti apie 10 min., kol pagels. Iškeptus sausainius atvėsinti. Iš citrinos sulčių ir cukraus pudros pasiruošti glajų, kuriuo plonai aptepti sausainius. Gavosi skanūs, pikantiški sviestiniai sausainiukai su rūgštelės prieskoniu.

Komentarai išjungti - Bebras

By aprile, 2012 vasario 5 17:05

„Bebras“ („The Beaver“, 2011 m.) – drama, priverčianti susimąstyti. Įdomi psichologinė istorija apie Volterį Bleką, žaislų kompanijos savininką, turintį žmoną ir du vaikus, tačiau sergantį gilia depresija ir esantį ties pamišimo riba. Byrant jo šeimai, verslui, Volteris ryžtasi savižudybei, nuo kurios jį netikėtai sustabdo pliušinis žaisliukas bebras. Vyras pradeda bebrą visur su savimi nešiotis, tiek į darbą, tiek į namus ir visiems pasakoja, kad tai jo terapijos dalis. Žaislas tampa jo artimiausiu draugu, jo gyvenimas rodos pasikeičia į gerąją pusę, tačiau netrukus Volteriui tenka rinktis, kas valdo jo gyvenimą: Volteris ar bebras. O atsikratyti žaislo bebro ne taip jau paprasta… Įtraukiantis, jaudinantis, keistas filmas, kuris man itin patiko. Rekomenduoju pažiūrėt.

Komentarai išjungti - Šokis su vilkais

By aprile, 2012 vasario 5 16:55

„Šokis su vilkais“ („Dance with wolves“, 1990 m.) – jausminga, jaudinanti drama apie jauno leitenanto Džono Danbaro ir indėnų draugystę. Veiksmas vyksta 19 a. pabaigoje, kur Džonas pasiunčiamas tarnauti į tolimą prerijų užkampį. Vienas įsikūręs forte jis neramiai laukia kovos, tačiau netrukus pradeda bendrauti su netoliese gyvenančia indėnų gentimi ir tarp jų užsimezga draugystė. Kuo toliau, tuo labiau Džonas nori bendrauti su indėnais, juos labiau pažinti. O be to jis pamilsta baltąją, kuri gyvena pas indėnus nuo mažumės. Graži, sentimentali istorija apie meilę, draugystę, ištikimybę, pasitikėjimą. Tai verta pamatyti. Be to šis filmas laimėjo net 7 oskarus.

Komentarai išjungti - Menas mylėti

By aprile, 2012 vasario 3 9:57

Keletas minčių iš Audronės Ilgevičienės knygos „Menas mylėti“

Jei tu mokėtum (mylėti), tavo širdis girdėtų, ką kalba jos širdis, tavo akys matytų, ką mato jos akys, tavo protas aprėptų tai, ką aprėpia josios protas. Tu įžvelgtum, kam galima padėti, o kam ne. Meilė – tai menas įžvelgti džiaugsmą ir Gėrį ten, kur jų niekas nemato, įžvelgti tikrąjį Grožį po skarmalais ir šiukšlėmis, pamatyti Šviesą ten, kur ji apgaubta tamsos ir padėti jai atsiskleisti. Tai ne tik menas visa tai išvysti, bet ir menas turinčiam parodyti, kad jis tai turi. Meilė  – tai Didžiosios Šviesos dalis, įžiebianti tikėjimo ir vilties kibirkštį ten, kur jos niekas nebelaukia ir nesitiki. Meilė – tai pasiaukojimas. Meilė – tai atsakomybė prieš Visatą ir savo sielą. Tokia atsakomybė niekada neleis apgaudinėti kito, sukčiauti, pykti ir teisti, kankinti ir keikti, rodyti savo ambicijas ir būti išdidžiam.

Dvasinė Širdis – tai vartai į Tiesą, Išmintį ir tikrąją Meilę. O vartai būna ir užverti ir atverti. Gali būti tik praverti. Prie jų nestovi sargai. Sargas čia vienintelis – mūsų sąmonė, t.y. tai kiek ji yra atsivėrusi. Plečiant sąmonę, veriasi ir tie vartai. Pirmasis Dvasinės Širdies atsivėrimo etapas – tai sąžinės budimas. Tai reiškia, jog turiu būti sąžiningas su savimi ir kitais. Melas ar įsivaizduojami vaidmenys, kuriuos mes sau gyvenime įsteigiame, trukdo praverti dvasinės širdies vartus. Jau nebekalbu apie melą savo sielai, kuri atėjo džiaugtis, mylėti ir daryti tai, ką ji turi čia padaryti. Deja, mes jai meluojame užsiimdami darbais, kurių nemėgstame, apsisupdami žmonėmis, su kuriais būti nenorime ir taip toliau. Tada jie pavargsta, serga, kankinasi. Elgdamasis pagal sielos šauksmą niekada nepervargsi ir būsi tiesiog laimingas. Nebūtina viską mesti. Žmogus tiesiog turi atrasti jėgų savyje priimti visa taip, kaip yra ir sugalvoti sau nors kokį pomėgį, nuo kurio jo širdis, tai yra siela, atsigautų. Po truputį viskas susidėlios savaime. Didžioji dalis žmonių kenčia, norėdami prievarta paskatinti aplinkybes, pagreitinti situacijas arba kankinasi, kad jie turi daryti tą, o ne ką kitą. Reiktų tiesiog keisti požiūrį, suvokiant, jog, jei dirbi tą darbą, tomis sąlygomis ir su tais žmonėmis, vadinasi tu dar neišmokai tų Visatos pamokų, kurias turėjai išmokti. Kai tu tai padarysi, viskas keisis, nes užduotis bus atlikta. Tai juk paprasčiausi Visatos dėsnis: viskas juda, niekas nestovi vietoje. Sąžinė – tai pripažinimas savęs ir kitų tokiais, kokie jie yra. Tai ne tik gerųjų, bet ir prastųjų savybių matymas. Fiziniu planu – tai atsakomybė už savo žodžius ir poelgius. Sąžiningas žmogus nemeluos, o geriau patylės, jei suvokia, kad jo atsakymas dar nereikalingas, laiku atiduos skolas, su namiškiais elgsis taip pat pagarbiai, kaip ir ne su tokiais artimais.

Antras dvasinės širdies atsivėrimo lygis gali būti pasiekiamas tik tada, kai žmogus supranta esąs Visatos dalelė, sraigtelis tame didžiuliame mechanizme. Vadinasi jis supranta, jog yra niekas. Jis – mažytis taškelis. Tačiau, kita vertus, kiekvienas taškelis būtinas, nes jis įeina į visumą su savo nepakartojama paskirtimi. Ir nesvarbu, ar tavo paskirtis būti kūrėju, ar griovėju, valdovu ar tiesiog motina. Svarbiausia, jog siela žino tą paskirtį, o protas neprieštarauja, taigi tu ją vykdai ir vykdai su džiaugsmu. Tada tu gerbi ir kito misiją, kito pasirinkimą, jo nuomonę, jo vienintelę teisybę, nes tavyje ima gesti ambicijos, išdidumas, pasipūtimas, nebesinori garsių vardų, nes supranti, jog tai tik tušti pavadinimai, kurie yra laikini ir reikalingi tik puikybei patenkinti. Tada leidi kitam būti savimi ir nemanai, jog tik tavo tiesa yra tiesa. Tada supranti, jog tiesų yra tiek, kiek žmonių, ir priimi visa tai ramiai.

Komentarai išjungti - Juodasis balionas

By aprile, 2012 vasario 3 9:49

Dramoje „Juodasis balionas“ („The Black Balloon, 2008 m.) pasakojama apie brolius Tomą ir Čarlį. Jiedu su tėvais atsikrausto į naują miestą. Tomas nori kuo labiau pritapti naujoje mokykloje, susirasti draugų. Jis susipažįsta su žavia mergaite Džeke. Tačiau jo brolis Čarlis serga autizmu, dėl ko jis bėgioja po miestą vien tik su kelnaitėmis, prekybos centre jį ištinka isterija ir kt. Visa tai daro gėdą Tomui, dėl ko jis kartais būna net agresyvus brolio atžvilgiu, tačiau giliai širdyje tikisi, kad Čarlis vieną dieną pasveiks. Įdomaus, priverčiančio susimąstyti siužeto filmas, atskleidžiantis, kaip sunku gyventi, kai šeimoje vienas vaikas yra neįgalus, su kokiomis problemomis ji susiduria, kaip jas sprendžia.