Aš laukiu… Kas dieną, kas naktį… Ateik… Ateik ir apkabink… Suspausk švelniai savo delnuose… ir nepaleisk… Netark nė žodžio… Jų nereikia… Akys viską pasakys… Ir suprasime vienas kitą iš žvilgsnio… Taip gera būti tyloje… girdėti širdies tvinksnius… vos girdimą alsavimą… jausti vienam kitą šalia… ir būti viena siela… viena širdimi… nedaloma… neišskiriama… amžina…
Kažko ieškai – nerandi
Ir pasiklysti nevilty…
Laiko tėkmė srauni
Klausia – ar gyveni?
Eini, stebi, bandai,
Bet žinai, kad ne tai…
Stengies, kovoji kas dieną,
Tačiau matai save vieną.
Ir nori surasti ramybę,
Pajusti prasmės galybę,
Kad galėtum dalinti save
Bei jausti kitą žmogų šalia.
Kartais aš – besileidžianti saulė,
Trokštanti apkabinti pasaulį,
Pažvelgti tolyn už horizonto,
Kad surasčiau tai, kas ieškota…
Tirpstu žėrinčioj ryto aušroj
Nuo šilkinių saulės spindulių.
Vaikštau basa smaragdo pievoj
Tarp pūkuotų rasos lašelių.
Įkvepiu ryto vėsią gaivą,
Sklaidau sidabrines miglos gijas,
Paglostau švelniai vėjui galvą,
Geriu tykios ramybės smilteles.
Stebiu – darniam ryto peizaže
Mažas, tyras stebuklas žaidžia.
Esu jame, gėriuosi ir jaučiu
Palaimą pražystant pamažu…
Dalis mano jausmų, išreikštų keliose eilutėse, kurias pavadinau „Neužgesk“.
Nešuosi trapią šviesą širdyje,
Užgimusią per naktį manyje.
Svaigios palaimos apsupty
Jaučiu beribę paslaptį.
Pievų šnabždesį girdžiu,
Saulės spinduliu alsuoju,
Paukščio giesmėje tirpstu
Ir „Neužgesk“ kartoju!