Tirpstu žėrinčioj ryto aušroj

Nuo šilkinių saulės spindulių.

Vaikštau basa smaragdo pievoj

Tarp pūkuotų rasos lašelių.

Įkvepiu ryto vėsią gaivą,

Sklaidau sidabrines miglos gijas,

Paglostau švelniai vėjui galvą,

Geriu tykios ramybės smilteles.

Stebiu – darniam ryto peizaže

Mažas, tyras stebuklas žaidžia.

Esu jame, gėriuosi ir jaučiu

Palaimą pražystant pamažu…

Comments are closed