„Neleisk man išeiti“ („Never let me go“, 2011 m.) – istorija apie tris draugus, užaugusius internate, kur jie buvo atskirti nuo išorinio pasaulio. Jie kaip ir kiti kartu augę vaikai yra klonai. Jų tikslas – būti organų donorais. Jiems neskirta gyvenime nei mylėti, nei džiaugtis, nei dirbti, nei pasirinkti, o tik paaukoti savo organus ir ištverti tiek operacijų, kol galiausiai jie numirs. Pagrindinis dramos klausimas – „Ar klonas turi sielą?“. Filmas tarsi aliuzija į tai kas galbūt žmonijos laukia ateityje, persmelktas liūdesio, sukeliantis minčių apmąstymui, noro padėti veikėjams. Tačiau filme taip pat galima atrasti ir minusų. Didžiausias jų – nenagrinėjama veikėjų pasipriešinimo organų donorystei tema, kuomet norisi, jog jie kovotų už savo gyvenimą, nes jie taip pat yra žmonės su savo jausmais, mintimis, poreikiais. Nepaisant to, filmas patiko, buvo įdomus, nagrinėjantis rimtą temą.
Drama „Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“ („We Need to Talk About Kevin“, 2011 m.) nagrinėja problematiškų vaikų ir tėvų santykius, auklėjimo sunkumus. Eva ir Franklinas gyvena santuokoje su dviem vaikais. Vyresnysis jų – Kevinas nuo pat gimimo buvo problematiškas ir priešiškas vaikas motinai. Jaunėlė dukra visai kitokia. Nors Eva bandė kalbėti apie Kevino charakterį su vyru, tačiau jis nebuvo linkęs tikėti žmonos pasakojimais apie sūnaus elgesį. Galiausiai įvyko skaudi tragedija, pakeitusi Evos ir Kevino gyvenimus, bei atskleidusi pakantumo ir atlaidumo stokojančios visuomenės elgesį. Tai rimtas ir sunkus filmas apie vaikų auklėjimo problemas, kuris perteikiamas šokinėjant per skirtingus gyvenimo laikotarpius, kol galiausiai susidėlioja visa istorija.
Kaip kovoti prieš smurtą? Ar atsakyti tuo pačiu? Ar keršyti? Tokie klausimai nagrinėjami dramoje “Gresniame pasaulyje” (“In a Better World”, 2010 m.), kurio centre atsiduria dviejų berniukų draugsytė. Antonas – gydytojas, gyvenantis tarp Afrikos, kur jo darbo vieta, ir Danijos, kur yra jo šeima. Dirbdamas jis nuolat susiduria su siaubingais Afrikoje siautėjančių gaujų padariniais bei kovoja su savimi dėl priimtų sprendimų. Antonas yra išsiskyręs su žmona ir turi du sūnus. Vyresnysis Eliasas yra užgauliojamas mokykloje, kol joje nepasirodo Kristianas, kuris su tėvu persikraustė gyventi į Daniją po motinos mirties. Abu berniukai netrukus tampa draugais, kuri perauga į pavojingus žaidimus, galinčius turėti itin skausmingas ir tragiškas pasekmes. Jausminga, įdomi, realistiška istorija, paliečianti sąžiningumo ir atgailos, keršto ir atleidimo, skausmo ir vienišumo problemas. Vertas dėmesio filmas.
„Ali“ („Ali“, 2001 m.) – tai istorija apie boksininko Muhamedo Ali gyvenimą. Septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje jis savo pergalėmis išgarsėjo visame pasaulyje. Nemažiau audringas buvo ir jo paties asmeninis gyvenimas – tiek dėl religinių įsitikinimų, tiek dėl šeimyninio gyvenimo, tiek dėl spaudimo būti ir išlikti geriausiu. Tačiau vienas įvykis ir konfliktas apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis, kuomet jis suprato, jog geriausia pasikliauti savimi. Nors istorija pakankamai įdomi ir paremta tikrais įvykiais, tačiau veiksmas filme rutuliojasi lėtai ir žiūrisi nuobodokai, kas yra vienas iš didesnių minusų filmui.
Paskutiniu metu girdėjau daug puikių atsiliepimų apie komediją „Neliečiamieji“ („Intouchables“, 2011 m.). Pažiūrėjau ir galiu pasakyti, kad tikrai vertas dėmesio filmas. Linksmas, juokingas, įdomus, jausmingas, priverčiantis ir susimąstyti. Filme pasakojama apie milijonieriaus Filipo ir jauno neturtingo imigranto Driso draugystę. Filipas po nelaimingo atsitikimo yra tapęs priklausomas nuo kitų, kadangi yra paralyžiuotas. Netikėtai jis pasisamdo asmeniniu slaugytoju Drisą, kuris buvo teistas už smulkias vagystes ir šiaip nevengia pašėlusio gyvenimo. Šių skirtingų žmonių gyvenimas susipina ir jie abu patiria daugybę puikių akimirkų ir nuotykių. Nuoširdi, paliečianti širdį istorija.
Komentarai išjungti - Neleisk man išeiti 
„Neleisk man išeiti“ („Never let me go“, 2011 m.) – istorija apie tris draugus, užaugusius internate, kur jie buvo atskirti nuo išorinio pasaulio. Jie kaip ir kiti kartu augę vaikai yra klonai. Jų tikslas – būti organų donorais. Jiems neskirta gyvenime nei mylėti, nei džiaugtis, nei dirbti, nei pasirinkti, o tik paaukoti savo organus ir ištverti tiek operacijų, kol galiausiai jie numirs. Pagrindinis dramos klausimas – „Ar klonas turi sielą?“. Filmas tarsi aliuzija į tai kas galbūt žmonijos laukia ateityje, persmelktas liūdesio, sukeliantis minčių apmąstymui, noro padėti veikėjams. Tačiau filme taip pat galima atrasti ir minusų. Didžiausias jų – nenagrinėjama veikėjų pasipriešinimo organų donorystei tema, kuomet norisi, jog jie kovotų už savo gyvenimą, nes jie taip pat yra žmonės su savo jausmais, mintimis, poreikiais. Nepaisant to, filmas patiko, buvo įdomus, nagrinėjantis rimtą temą.
Themocracy