Keista bet praėjusį vakarą į galvą tiesiog atėjo žodžiai iš seniai girdėtos „Naktinių personų“ dainos:

Kaip norėčiau apkabinti

Ir prisiglaust šalia

Prie paskirto man likimo

Ir mylėt dvasia…

Jie tobulai tinka mano būsenai apibūdinti, kai kartais norisi pajusti, kad tai mano lemtis, kad tai skirta man. Ar esat kada nors tai jautę? Ar esat kada giliai viduje žinoję, kad einate sau skirtu gyvenimo keliu? Ir net nebuvo jokių abejonių dėl to. Aš dar to laukiu

Comments are closed