Šiandien buvau pokalbyje dėl darbo – finansų analitiko. Jaučiau jauduliuką lyg per kokį egzaminą, bet manau, kad pasirodžiau visai neblogai, nors galėjau būti ir drąsesnė ar jaustis laisviau. Šis darbas man skamba kaip tikras išbandymas ir didžiulis iššūkis, bet jaučiu, kad tikrai to norėčiau. Žinoma, yra abejonių ar tikrai sugebėčiau ir man pavyktų, bet jos nėra tokios didelės kaip mano noras naujos patirties darbe, naujų žinių. Išėjusi iš pokalbio pagalvojau, kad visai nebuvo neverta tiek jaudintis, bet tai buvo mano pirmas tikras pokalbis dėl darbo, tad jaučiausi smagiai, kad jis pavyko visai neblogai. Tiesa, dar teks palaukti skambučio, ar mane pakvies antrajam etapui, bet tikiuosi, kad tai įvyks.

Tik yra vienas nemalonus dalykas – apie tai nieko nesakiau savo dabartiniame darbe, tad situacija tikrai nemaloni, kai atsiprašai iš darbo tam, kad nueitum į pokalbį dėl kito darbo. Jaučiausi lyg kokia melagė ar daranti kažką negera. Svarsčiau, ar verta apie tai pasakyti savo viršininkei darbe, bet galiausiai nusprendžiau, kad būtų geriau bent kol kas apie tai neužsiminti, nes juk man gali ir nepavykti, o prarasti darbą, kurį turiu irgi nesinorėtų.

Realiai aš jaučiuosi puikiai, kad nusiunčiau savo CV dėl darbo. Buvo smagu sulaukti skambučio, kai išgirdau, kad esu kviečiama pokalbiui, nes to nelabai tikėjaus, tad po darbo pokalbio, norisi tikėti, kad įmanoma, jog pakliūsiu ir į antrą etapą, o gal netgi, kad būsiu ta darbuotoja, kurios jie ieško.

Comments are closed