Šiandien ryte atsibudau jausdama širdyje palaimą. Buvo gera jausti laimę ir ramybę. Seniai buvo jau toks jausmas. Nežinau iš kur atsirado tokie jausmai, bet noriu juos nešioti savyje kuo ilgiau. Vakar vėlai vakare jau gulėdama lovoje po įvairių apmąstymų apie savo gyvenimą, pajutau stiprų įsitikinimą, kaip elgtis, kaip viskas turėtų būti. Viduje jaučiau tokį stiprų jausmą lyg būčiau supratusi kažką, ko ilgai nėjo suprasti. Tai buvo gilus įsitikinimas, kad elgiuosi teisingai. Tas jausmas užplūdo mane iš nežinia kur, atrodė tarsi tai būtų siųsta Dievo. Niekada panašiai nesu jautusis. Negalėjau sau paaiškinti to jausmo ir įsitikinimo priežasties. Aš tiesiog žinojau, kad tai teisinga, tarsi kas man būtų tai pasakęs iš vidaus, lyg kokia nuojauta. Buvo gera. Aš tiesiog gulėjau lovoje ir dėkojau Dievui už tą nepaprastą jausmą. Norėjau, kad jis nesibaigtų. Taigi džiaugiausi ta akimirka, nes žinojau, kad ryte to jau nebejausiu. Gal tai atrodo keista ir nesuprantama, bet iš kitos pusės mes juk apie save ir pasaulį daug ko nežinome, o tokios akimirkos parodo, jog yra aukštesnės jėgos. Ir norisi joms ištarti: „Ačiū“.

Comments are closed