„Triušio urvas“ („Rabbit hole“, 2010 m.) – jausminga drama apie sutuoktinius, netekusius savo vienintelio sūnaus. Gedintys tėvai kiekvienas savaip išgyvena netekties skausmą: vienas gyvena prisiminimais, vaikšto į grupinius užsiėmimus, kitas stengiasi atsikratyti daiktais, kurie primena sūnų, jaučia pyktį ir neteisybę. Abu sutuoktiniai apie tai mažai kalbasi, kiekvienas tai išgyvena tyliai savyje, bet kiekvieno skausmas toks pat didelis. Filme nuolat jaučiama emocinė įtampa, skausmas, neviltis. Aktoriai puikiai perteikia jausmus, kurie paliečia ir žiūrovą. Pats filmo siužetas paprastas, veiksmo nedaug, trūksta kulminacijos ir aiškesnės pabaigos, tačiau tai rimtas, liūdnas ir vertas dėmesio filmas, kurį ne kiekvienas supras.
Senokai žiūrėjau filmą, taigi vakar nusprendžiau pažiūrėti geriausiu išrinktą praėjusių metų filmą „Karaliaus kalba“ („The King‘s Speech“, 2010 m.). Istoriniame filme pasakojama apie vyrą, kuris tampa Anglijos karaliumi, tačiau turi vieną didelę bėdą – negali sakyti viešos kalbos, nes mikčioja. Išspręsti šią problemą, o kartu ir įgyti daugiau pasitikėjimo savimi netradiciniais gydymo metodais jam padeda vienas logopedas, kuris tampa itin artimu karaliaus draugu. Filmo istorija įdomi, aktorių vaidyba įtikinanti ir žavinti, tačiau filmas gana lėtas ir kiek nuobodokas. Pritrūko kažko, kas labiau įtrauktų ir paliestų gilesnes širdies gelmes. Manau buvo ir geresnių, įdomesnių filmų, vertesnių metų filmo apdovanojimo, tačiau vis tiek rekomenduoju jį pamatyti.
Kodėl kartais taip sunku išsikelti tikslus? Kartais rodos klaidžioji, renkiesi, bandai vieną, kitą, bet taip ir nežinai, ko norėtum iš tikrųjų. Ar tai tiesiog negalėjimas apsispręsti, ar pasiklydimas gyvenime? O gal tiesiog reikia daugiau ieškoti, išbandyti, kad atrastum savo norus bei išsikeltum tikslus? Būna, kad jau lyg ir apsisprendi dėl kažko, ko norėtum, ko sieksi, o po kiek laiko pamatai, kad tai nelabai tinka, kad tai nėra skirta tau, kad nelabai to nori. Vėl atsiduri akligatvyje, vėl bandai ieškoti, nors tai ir pabodę. Nelengva gyventi, kai nežinai, ką nori pasiekti, kai eini per pasaulį ir nežinai, dėl ko. Tada pagalvoji, kaip taip gali būti, klausi savęs, kodėl taip jauties, bet atsakymų nežinai. Tik jauti, kad nežinai, ko nori iš gyvenimo. Jauti tuštumą, kurią nori užpildyti, kad galėtum gyventi ir svarbiausia jausti, kad gyveni, kad tavo gyvenimas turi prasmę. Įvairūs klausimai aplanko, o atsakymus gali rasti tik tu pats, nes kiekvienas žmogus į juos atsakytų kitaip. Taigi ir toliau eini ieškojimų keliu…
Gimtadienis – diena, kai tiesiog norisi pajusti artimų žmonių šilumą, dėmesį, meilę, žinoti, kad esi jiems brangi ir reikalinga. Tiesiog tikiesi tai pajausti labiau, nes ši diena būna skirta tau, o paprastom dienom to nesulauki ar nepajunti. Tad būna mielas nuoširdus dėmesys, žvilgsnis, palinkėjimas, šypsena, apkabinimas, sveikinimas. Galbūt širdyje kartais tikiesi kai ko daugiau, bet nevisada to sulauki. Šią dieną susimąstai apie prabėgusius metus, savo gyvenimą, pasiekimus, troškimus ir ateitį. Palinki sau geresnių ateinančių metų, norų išsipildymo ir pasidžiaugi mažomis gražiomis smulkmenomis, kurios tau brangios ir mielos. Sveikinu save su gimtadieniu ir linkiu sau tobulėti ir augti kaip žmogui bei atrasti savo gyvenimo kelią! 
Komentarai išjungti - Triušio urvas 
Themocracy