Esi tarp žmonių, bet nesijauti tos draugijos ar to susibūrimo dalimi. Elgiesi mandagiai, juokauji, bet nesupranti, ką čia darai. Giliai viduje žinai, kad tai ne tavo aplinka, kad tu turbūt niekada negalėsi jaustis artima tiems žmonėms. Rodos per didelis atotrūkis tarp tavosios ir kitų tave supančių žmonių pasaulėžiūros. Ir susimąstai, kodėl tiek nedaug žmonių, kurie tau artimi savo vidiniu pasauliu. Kodėl taip skiriesi nuo kitų? Nemanai, kad tai blogai, bet kartais dėl to tikrai pasijauti „netokia“ ir svetima. O juk gyvenime tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose, kurių metu supranti, kad tu čia visai netinki, kad esi tarsi visai iš kito pasaulio. Ir juose elgiesi korektiškai, laikaisi mandagumo taisyklių, o viduje taip vieniša, rodos kur kas maloniau būtų klaidžioti vienai gatvėmis, taip būnant su savimi ir jaučiantis kur kas smagiau. Argi ne keisti tie jausmai? Tuomet supranti, kad turi tiesiog ieškoti savos aplinkos, laukti, kol kada nors sutiksi daugiau panašių į save žmonių. Kartais užduodi klausimus: „Kas tu esi?“, „Kodėl tu tokia kitokia?“, „Kodėl nesi tokia, kokios tikis aplinkiniai ir negyveni taip, kaip rodos kitiems?“. Ir pagalvoji, gal tu kaip neprinokęs obuolys, nukritęs nuo obels, kuris jau niekada nebeprinoks kaip kiti obuoliai… Bet.. tai tavo kelias ir priimi situaciją tokią, kokia ji yra, nes tu esi „tokia“…
Keista bet praėjusį vakarą į galvą tiesiog atėjo žodžiai iš seniai girdėtos „Naktinių personų“ dainos:
Kaip norėčiau apkabinti
Ir prisiglaust šalia
Prie paskirto man likimo
Ir mylėt dvasia…
Jie tobulai tinka mano būsenai apibūdinti, kai kartais norisi pajusti, kad tai mano lemtis, kad tai skirta man. Ar esat kada nors tai jautę? Ar esat kada giliai viduje žinoję, kad einate sau skirtu gyvenimo keliu? Ir net nebuvo jokių abejonių dėl to. Aš dar to laukiu 
Eina, bėga dienelės, savaitės… Laikas taip greit keičias, o aš vis dar savęs klausinėju, kaip man gyvent, kokį kelią, takelį pasirinkt, kuria kryptimi pasukt, ar kažką keisti, ar leisti tekėti ta pačia vaga. Rodos gyvenimas jau nusistovėjęs ir teka savo „vaga“, bet nesu dėl jos tikra. Būna visko, bet negaliu sakyti, kad nėra nieko gero. Bet vis dėlto giliai širdyje kirba klausimėlis… Ar abejonės rodo, kad esama padėtis manęs netenkina ir turėčiau ieškoti pokyčių? O jei apgalvoju pokyčius ir nesu tikra, kad jų tikrai reik ir noriu, kad dalies jų gal norėčiau, bet tam tikrais laikotarpiais, momentais. Nors ir pokyčiams reiktų drąsos. Tačiau gal būnant patenkintai esama gyvenimo padėtimi tokie klausimai net nekiltų ir nekamuotų vakarais ruošiantis miegui? Net ir nuvijus tas mintis, jos po kurio laiko sugrįžta lyg bumerangas ir klausiamai laukia, kol bus tvirtai ir užtikrintai atsakyta. Bet to atsakymo pateikti aš dar negaliu…
Dindilin dindilin… Pamažu artėja Kalėdos. Pats nuostabiausias laikotarpis – Kalėdų laukimas, apimantis pasiruošimą joms, iškritusias pirmąsias snaiges, Kalėdinių dainų klausymą, dovanėlių darymą, meduoliukų kepimą ir puošimą, cinamonu, imbierais kvepiančius namus ir t.t. Kalėdinė dvasia, spindinti šiltumu, gerumu, jaukumu, kuomet širdyje kažkas kirba ir būna taip gera, jau pamažu užlieja mane. Mintyse jau Kalėdinių dovanų idėjos šeimos nariams, draugams, rankdarbių darymas, atvirukų vizija, Kalėdinių kepinių kvapai… Visa tai kas suteikia didelį malonumą, kam gera atsiduoti, kad suteiktum mažytį džiaugsmą kitiems. Nes dovanoti ir duoti man smagu, tad kasmet norisi kokiu mielu savo rankomis darytu darbeliu, kepiniu ir pan. nustebinti brangius žmones. Šventės ateina ir greit praeina, tačiau jų laukimas širdyje pats mieliausias, tad gera, kai gali skirti tam laiko
Būna, kad vėlyvais vakarais gulint lovoje visai nesimiega ir galvoje sukasi įvairios mintys. Tuomet permąstau įvairius dienos įvykius, nutikimus, pagalvoju apie save, savo gyvenimą, ateitį. Tuomet kartais pajuntu, kaip norėčiau būti kažkieno globojama, saugoma. Tiesiog pajusti rūpestį iš kito žmogaus. Norisi jaustis svarbiai ir reikalingai kitam žmogui, jo gyvenimui. Norisi pajusti, kaip kitas žmogus manimi rūpinasi, domisi. Norisi sulaukti apkabinimo, kuriame galėčiau pasijausti esanti tokia trapi, kad būtų tiesiog gera žinoti, kad kažkas su manimi ir mane palaiko, guodžia, įkvepia, pataria, tyli ir tiesiog būna. Norisi įsikabinti jam į delną, kad būtų drąsiau žengti gyvenimo keliu, jį keisti, imtis naujų dalykų, išbandymų. Taip kartais tarsi pasigendu antrosios sielos pusės.
Pagalvoju apie tai, kad gyvenime dažnai žmogui tenka užsiauginti šiokį tokį kiautą, kad galėtų būti stipresnis, mažiau pažeidžiamas ir žengti pirmyn gyvenimo takeliu, kuris atsiunčia ne vien tik džiaugsmą, laimę, bet ir ašaras, ir širdgėlą, ir skausmą. Tuomet kitam žmogui reikia tą kiautą sulaužyti ir surastį paslėptą švelnią ir gražią paslaptį
Comments (1) 
Esi tarp žmonių, bet nesijauti tos draugijos ar to susibūrimo dalimi. Elgiesi mandagiai, juokauji, bet nesupranti, ką čia darai. Giliai viduje žinai, kad tai ne tavo aplinka, kad tu turbūt niekada negalėsi jaustis artima tiems žmonėms. Rodos per didelis atotrūkis tarp tavosios ir kitų tave supančių žmonių pasaulėžiūros. Ir susimąstai, kodėl tiek nedaug žmonių, kurie tau artimi savo vidiniu pasauliu. Kodėl taip skiriesi nuo kitų? Nemanai, kad tai blogai, bet kartais dėl to tikrai pasijauti „netokia“ ir svetima. O juk gyvenime tenka dalyvauti įvairiuose renginiuose, kurių metu supranti, kad tu čia visai netinki, kad esi tarsi visai iš kito pasaulio. Ir juose elgiesi korektiškai, laikaisi mandagumo taisyklių, o viduje taip vieniša, rodos kur kas maloniau būtų klaidžioti vienai gatvėmis, taip būnant su savimi ir jaučiantis kur kas smagiau. Argi ne keisti tie jausmai? Tuomet supranti, kad turi tiesiog ieškoti savos aplinkos, laukti, kol kada nors sutiksi daugiau panašių į save žmonių. Kartais užduodi klausimus: „Kas tu esi?“, „Kodėl tu tokia kitokia?“, „Kodėl nesi tokia, kokios tikis aplinkiniai ir negyveni taip, kaip rodos kitiems?“. Ir pagalvoji, gal tu kaip neprinokęs obuolys, nukritęs nuo obels, kuris jau niekada nebeprinoks kaip kiti obuoliai… Bet.. tai tavo kelias ir priimi situaciją tokią, kokia ji yra, nes tu esi „tokia“…
Themocracy