Prisirpę rytai
Alyvų žiedais
Šlama slaptingai
Pasakų aidais.
Rasotais laukais
Saulelė braido,
Švelniais bučiniais
Sapną išsklaido.
Mieguisti javai
Pakelia galvas,
Nubudę krantai
Ištaria „labas“.
Balti kaštonai
Sustoję moja,
Stogai raudoni
Šypsos iš tolo.
Pažvelk pro langą
Plačiai atvertą, –
Sutik kaip draugą
Pasaulį šventą.
Vasaros atodūsiai
Tartum mamos kuždesiai
Vilnija laukais,
Beribiais, plačiais.
Žybsinčios dangaus akys
Ir mėnesienos naktys
Meile alsuoja –
Širdį vilioja.
Pravėrus langą, klausai,
Kaip griežia smuiku svirpliai,
Ir rymai viena,
Svajų kupina.
Aš lyg paukštė skrendu,
Bet nutūpt negaliu –
Surast likimą bandau,
Kur galėčiau prisiglaust.
Daug viesulų kely
Ir nerimo širdy,
Bet tikėjimo laivai
Skrodžia jūromis laisvai.
Gal surasiu tave,
Saulei tekant ryte,
Gal sustingusį lietuj,
Ar svajojantį danguj…
Aš lyg paukštė skrendu,
Nors sparnų neturiu,
Bet sapnų trapiu keliu
Tyliai pas tave einu…
Gyvenime kaip dykumoj
Kartais tuščia ir nyku.
Einu gatve, esu minioj,
Bet oazės nerandu.
Pėdsakų manų nelikę –
Nebegrįšiu atgalios.
Horizonto mėliai traukia,
Bet jie tolsta nuolatos.
Pakeliu akis į dangų –
Laiškus debesų skaitau.
Kur surast pasaulį brangų,
Atsakyki man prašau…
Eik per pasaulį ir šypsokis,
Net jeigu skaudins ir žeis.
Gerumo sparnų nepameski,
Kai pykčio vėjai sušėls.
Nors gels širdį aštrūs spygliai,
Ir stūgaus sumaišties aidai,
Nepasiduok ir siek atkakliai,
Kad kvepėtų tik laimės žiedai.
Vilties ir tikėjimo žvilgsnį paskleisk,
Kai suklupęs neberasi kelio ženklų.
Kas buvo negera, užmiršk ir atleisk,
Kad žengti pirmyn užtektų jėgų.